Ar neįdomu?

Boundaries are thin crossroads between here and there. Between light and shadow. Between life and afterlife. There are no boundaries, only connections. Ribos yra plonos kryžkelės tarp čia ir ten. Tarp šviesos ir šešėlio. Tarp gyvenimo ir pogyvenimo. Ribų nėra, ribos yra jungtys.  

Mūsų nebuvo , bet mes jau meldėmis. Maldomis mes sukūrėme save. Mes taip džiaugemės, kad viską beveik pamiršome. Kad nepamirštume visko, mes sukūrėme Dievą. Kai Dievas programavo žmonijos dauginimosį elgesį jis užrašė lygtį - dauginimasis tiesiogiai proporcingas malonumui. Kai Dievas programavo žmonijos populiacijos kontrolė jis užrašė tokią lygtį - dauginimosi malonumas tiesiogiai proporcingas žmogaus ego. Kai supratome, kad išnyksime - mes ėmėme melstis, kad išnyktume.

Greičiausias patikimas būdas numesti svorio yra nusikirpti nagus ir išsispaudyti inkštirus ant nosies ar apsiskusti barzdą. Labai neženklus, bet labai patikimas būdas. Kaip sakoma, po mažą žingsnelį į priekį. Kažkur už savaitės galėsi vėl pakartoti. Numesti svorio… Dar ženkliau numesti svorį padeda - nusišikti. Arba kaip sako slaugytojos Anglijos senukų namuose - atidaryti žarnas. Ir ne tik sako, bet dar ir užrašo. Šiandien namų rezidentas X atidarė žarnas du kartus. Vesti tokias kasdienines ataskaitas reikalauja darbuotojų pareigybinės instrukcijos. Gerai išsituštinti ryte pataria ir Ajurveda. Tai lyg naujas ir švarus kūno lapas naujai dienai pradėti. Kad per dieną vėl galėtume užteršti savo kūną. O šiaip įdomu jei atsiskirčiau nuo visuomenės ir pradėčiau gyventi miške ar pradėčiau šikti, kad pažymėti savo teritoriją. Ir tuomet kitas atsiskyrėlis prieitų prie mano šūdų, užuostų juos ir sakytų, ne čia geriau neiti, čia kažkieno teritorija. Šiaip tai aš norėčiau numesti šiek...

Ankščiau tėvas sakė: "Visada galvok, kad pagaus." Kalbėjo iš patirties. Prieš savaitę skambino Vitalikas. Davai atvaryk į Londoną, yra darbo pasiūlymas. Principe, nieko nedirbam tik su kortelėm važinėjam ir nuiminėjam pinigus iš bankomatų. Duodą Porshe Cayenne darbui. Visą kitą laiką geriam, uostom koksą ir pisam mergas. Davai, čia dar yra kitų lietuvių chebroje. Alga - 2500. Vakar skambino iš policijos ir klausinėjo apie Vitaliką. Vitalikas daugiau nebeskambina.

Gyvenu šalyje kur pamiršau kaip sveikintis paspaudžiant ranką. Kai tvirtas vyriškas rankos paspaudimas ir žvilgsnis į akis reiškia daugiau nei parašas ant sutarties. Kai akyse pamatai pažadą nepavesti. Tuo pačiu ir tu prisieki savo akies rainelės raštu. Pamenu mokytojas pasakojo meninę įdėją filmui. Jo herojui po kiekvieno svarbaus įvykio pasikeičia akies rainelės raštas. Kodėl prostitučių akys liūdnos? Sakome daug gyvenime mačiusios moterys. Ar tikrai tai gyvenimas? Kitoje knygoje perskaičiau apie tai kad rankos paspaudimas nuo seno reiškė - aš nenoriu tavęs nužudyti, nes mano dešinėje rankoje nėra ginklo. Aišku smeigti peilį kaire ranka reikia gerokai pasitreniruoti. Jei neišvažiuosiu iš šitos šalies greit pradėsiu žudyti ginklu ir meluoti akimis. Jungtinė Karalystė. 2018.05.21

Gyvename galimybių laikmečiu, tačiau visko neaprėpsi, todėl dažnai sakome - neturiu laiko. Iš tiesų laiko visi turime 24 valandas per parą ir kaip jį paskirstome jau mūsų prioritetų reikalas. Todėl nusprendžiau skirti šiek tiek laiko atlikti šiam įrašui. Temai kuri mane domina nuo paauglystės, manau turįs kompetencijos ir galiu kažkam pasitarnauti. O gal ir man bus iš to kažkokių pamokų. Pradėsiu nuo to, kad pirmoji pažintis su Pietų Amerikos indėnų pasauliu prasidėjo ne nuo ko kito, bet nuo Carlos Castanedos knygų, kurias skaičiau daug kartų, skirtingais laikotarpiais. Knygos kėlė dviprasmiškus jausmus, tai labai entuziastingai viską priimdavau, tai atmesdavau. Dabar esu priėmimo stadijoje, bus matyt kaip ten bus vėliau :) Bet trumpai kalbant, knygoje buvo aprašomi vakariečio nuotykiai su vietiniu šamanu per eilę metų - jauną amerikiečių studentą Carlosą vietinis šamanas Don Chuanas moko naujos nematerialistinės pasaulėžiūros, ego atsisakymo, medžioklės, dėkingumo ir panašiai. Her...

Šita tema nuolat sukasi mano galvoje. O kur nesisuks, kai bėgioji paūpiu ir matai kruvas šiukšlių ir plastiko liekančio pakrantėje su kiekvienu atoslūgiu. Ir atrodo, kad gyvenant turtingoje Jungtinėje Karalystėje, gyvetojų sąmoningumas turėtų būti aukštas, kad nemestų skardinės į upę ar ne į upę. Deja, taip nėra ir Jungtinės Karalystės antropologinis skerspjūvis galetų būti atskira ir įdomi tema. Pačiam atrodo, kad galėčiau sukurti seriją fotografijų paaukojant kraštovaizdžio estetiką ir tiesiog dokumentuojant nūdienos problematiką kalbant apie gamtosaugos aktualijas. Antra vertus fotografuoti ieškoti ir fotografuoti šiukšles atrodo maža romantikos, bet gal čia mano kelias ir dharma, pokytis vedantis į išsivadavimą iš atgimimų rato . Na pažiūrėsime, haha. Kaip ten bebūtų - geri pavyzdžiai užkrečia. Trumpa video dokumentika - "Mėnuo merginos gyvenime nesukuriant/neišmetant šiukšlių (Zero Waste gyvenimo būdas)". Tuo pačiu ji domėjosi kur šiukšlės (dažnia...