Judėjimas

Pirmadienį ir antradienį praleidau už mašinos vairo. Teko nuvažiuoti apie 660 mylių (~1000km) UK greitkelių tinklu. Neitraukiant kitų "mažesnių" kelių (bet ne mažiau keliančių stresą dėl žiedinių sankryžų) tinklo schema atrodo šitaip - žemėlapis. Niekada nevairavus automobilio UK, asmeniškai man kalbant mantrą - laikykis kairės, laikykis kairės, atrodo kad atlikau nemažą žygdarbį, net nežinau su kuo čia palyginti, bet grįžus į pradinį tašką ir gražinus nuomotą automobilį apėmė labai geras jausmas. Tarsi užkopus į kokių kelių kilometrų kalną ir saugiai nusiropštus nuo jo.

Tiesa, galiu drąsiai prisipažinti, kad be GPS navigatoriaus pagalbos to nebūtų įvykę. Visiškai absoliučiai neturiu supratimo kaip būtų įmanoma keliauti po Angliją be šio daikto. Bet žmonės keliaudavo kai to daikto neturėdavo. Tiesa būdavo žemėlapiai ir kelio ženklai, beto tuo metu, kai buvo sukurtas (pradėtas kurti) greitkelių tinklas važiavimas jame atrodė maždaug taip. Nuotrauka iš 1976 m. - easy peasy skrieji su vėjeliu, dairaisi pro šononius langus į kintantį salos kraštovaizdį, vienoje rankoje laikydamas limonado buteliuką.

Deja, informaciniai šaltiniai šaltiniai teigia, kad tarp 1980 ir 2005 eismo dalyvių padidėjo 80% o kelių apimtis padidėjo tik 10%. Pridėkit dar dešimtmetį iki 2015 ir važiavimas automobiliu Anglijoje atrodo labiau šitaip.

Na gerai, į tokį kamštį nebuvau papuolęs, bet vėlavau namo kokią valandą. Taigi mano atveju tai atrodė maždaug šitaip.

Trys ar keturios eismo juostos dalyvių tai lekiančių vidutiniu 120 km/h greičiu, tai susispaudusių į grūstį. Reikiamu laiku atsidurti reikiamoje juostoje, kad nusukti į reikiamą jungtį su kitu greitkeliu, žieduose išsukti į reikiamą išvažiavimą, o jų nuo 3 iki 9, nutirpusios kojos ir suprakaitavę vairą laikantys delnai ir paprasta kelionė virsta kažkokiu 12 val. (aišku tame tarpe sustojimai ir nakvynė) besitęsiančiu streso kupinu iššūkiu. Kaip ir tiktų posakis - "ne už tokią Lietuvą kovojom!", - bet aš Anglijoje todėl galvon lenda kitos kelios dviprasmiškos mintys.

Pirma - kokia gera įdėja tie angliški greitkeliai keliai. Kaip gerai jie suprojektuoti, sujungti vienas su kitu, iš bet kur galima patekti visur (tik laiko klausimas) ir leidžia dešimtims milijonų automobilių kasdien (statistika - vien tik M25 greitkeliu-žiedu aplink Londoną per dieną pravažiuoja apie 200K auto) nuvykti į kitą vietą.

Antra - protu nesuvokiama kaip jie buvo nutiesti, kokie resursai medžiagų ir darbuotojų, technikos, planavimo, konstravimo ir protavimo buvo panaudoti. Tai džiugina, kad mes (žmonės) tai galime padaryti. Džiugina ir tai, kad panašu, kad save vairuojantys automobiliai irgi netolima ateitis ir jie galės važinėti šiais greitkeliais. Tuomet tikrai kelionės bus trumpesnės, malonesnės ir susidarys galimybė maloniai praleisti laiką skaitant, miegant, medituojant ar žiūrint pro langą.

Trečia įdėja - klausimas. Žmonės, kur Jūs keliaujate ir iš kur Jūsų čia tiek daug? Aš asmeniškai keliavau į pokalbį dėl darbo ir tikrai galėjau nevykti į jį, o tiek kiek atsitiko per interviu visiškai galėjo būti atlikta per Skype ar kitą programą, kuri papildomai leidžia dalintis ir vaizdu iš savo kompiuterio ekrano. Bet iš kur čia tiek kitų keliauninkų, skubančių, vežančių krovinius, save ir savo protus, šypsenas ir ašaras...

Beje, darbo negavau, bet tai ką patyriau šioje kelionėje yra, matomai, tai ką turėjau patirti. Manau, kad tai vėlyvojo kapitalizmo ir iškastinio kuro ekonomikos gulbės giesmė. O jai susiliejus su vieno iš milijono automobilių kelyje radijo imtuvo visu garsu skambačios Prokofjevo simfonijos bei vakarėjančio dangaus fone stūksančiais ir rūkstančiais elektrinės kaminais - abejonių man nekilo. Įdomu kas toliau.